Ką mato šunys?

Ką Mato Šunys?


Šunys, kaip mes visi puikiai žinome viską supranta tiktai nekalba. Kas bent vieną kartą yra žvelges šuniui į akis,jau neabejos šia tiesa. Bet kokį jie mato mus supantį pasaulį, kokie atrodome mes jiems ir apskritai koks gi ištikrūjų yra tikrasis mūsų mažūjų brolių žvilgsnis? O, tai visai ne banalus klausimas. Mat dar visai neseniai buvo manoma, jog šunys spalvų neskiria ir pasaulį regi juodai-baltą. Tačiau paskutinieji tyrimai, atlikti JAV, parodė, jog šunys mato pasaulį spalvotai – tiesa, šiek tiek kitaip, negu žmogus.

Čia pagrindinį vaidmenį vaidina akies sandara. Už spalvos įžvelgimą atsako kolbelės, o šuns akies tinklainėje jų mažiau negu pas mus. Be to, žmogaus akies tinklainėje yra trijų tipų kolbelės, ir kiekvienas tipas reaguoja į savąjį spalvos diapazoną. Vienos kolbelės labiausiai jautrios raudonai ir oranžinei spalvoms, kitos – žalioms ir geltonoms, trečios reaguoja į žydrą, mėlyną bei violetinę spalvas.

Šunys neturi kolbelių, jautrių raudonai šviesai. Todėl jie neatskiria žaliai-geltonos spalvos nuo oranžiškai raudonos – tai panašu į tai, kaip mato daltonikai. O tai, ką mes su jumis laikome mėlynai–žalia spalva, šuniui gali atrodyti balta. Bet šie gyvūnai geriau už žmogų skiria pilkos spalvos atspalvius. Ir paslaptis čia ne vien ta, kad šuns akies tinklainėje daugiau lazdelių – šviesai jautrių ląstelių, atsakančių už regėjimą prieblandoje. Greičiau šios lazdelės yra jautresnės negu pas žmogų. Todėl šunys gerai mato naktį.

- Vadinasi, jie tamsoje mato geriau už mus?
- Kur kas geriau – tris, o gal ir keturis kartus. Šunys yra vadinamieji tarpiniai gyvūnai (kažkas per vidurį tarp dieninių ir naktinių). Todėl jiems taip svarbu gerai matyti bet kokio apšviestumo sąlygomis. Šuns akies tinklainę galima sąlygiškai padalinti į dvi puses: viršutinę ir apatinę. Viršutinė leidžia geriau matyti tamsios žemės fone. Už viršutinės pusės fotoreceptorių įsikūrusi šviesą atspindinti membrana. Šviesa, patekdama į akį, yra membranos atspindima. Atsispindėję spinduliai savo ruožtu, taip pat yra lazdelių ir kolbelių sugaunami. Tad tarsi vietoj vieno būtų du šviesos spinduliai.

O žemutinė tinklainės dalis turi tamsų pigmentą, sugeriantį “atliekamus” šviesos spindulius. Dėl šio dalyko šuns akys optimaliai dirba esant stipriam apšvietimui.

- O šunys mato dieną lygiai taip pat, kaip ir žmogus?
- Pirma, mes jau sakėme, kad jie skirtingai regi spalvas. Bet ne tai svarbiausia. Mat žmogaus ir šuns akių sandaroje esama principinių skirtumų. Žmogaus akyje yra vadinamoji “geltonoji dėmė”. Joje yra tik kolbelės ir ši dėmė yra tinklainės centre, akies optinėje ašyje. Tokiu būdu būtent ant kolbelių patenka tiesioginiai, neiškreipti ragenos ir lęšiuko šviesos spinduliai. Lazdelės tuo tarpu yra įsikūrusios likusioje tinklainės srityje.

Šunys geltonosios dėmės neturi. Todėl jų regėjimo aštrumas maždaug triskart žemesnis negu žmogaus. Jeigu mes norėtume patikrinti šuns regėjimą pagal įprastinę regėjimo tikrinimo lentelę, kuri kabo kiekvieno okulisto kabinete, tai šuo – teoriškai, suprantama, matytų tik trečią eilutę nuo viršaus. Normaliai matantis žmogus įskaito dešimtą.

Buvo suorganizuoti tyrimai ir išsiaiškinta, jog šunys turi silpną toliaregystę (iki +0,5 dioptrijos). Tai maždaug atitinka daugumos suaugusiųjų žmonių rodiklius. Bet esmė slypi ne toliaregystėje. Tiesiog šuniui regėjimo aštrumas ne toks svarbus. Jam svarbiau matyti vienodai gerai tiek dieną, tiek naktį ir aiškiai nustatyti medžioklės objektą. Iš čia ir kyla jų sugebėjimas geriau matyti judantį objektą negu nejudantį. Dėl to, kad šuns akyse yra daugiau lazdelių, jis gali regėti judantį objektą už 800-900 metrų. Tą patį nejudantį objektą šuo atskiria tik už 600 metrų. Įsijungia instinktas, ir jis iškart ima vertinti objektą kaip laimikį.

Dar vienas šuns pranašumas – kur kas tikslesnis distancijos nustatymas. Galima numanyti, jog visa tai įmanoma dėl to, kad lazdelės įsikūrusios aplink optinę akių ašį (ten, kur žmogaus akyje yra geltonoji dėmė, kurioje lazdelių nesama). Iš arti šuns akys mato ryškiau negu mūsų. Žmogus sugeba sufokusuoti akis į daiktus, esančius viso labo už kelių centimetrų. Šuniui viskas, kas arčiau 35-50 cm, atrodo neryškiai.

- O koks jų regėjimo laukas?
- Taip pat ne toks, kaip mūsų. Žmogaus akis turi apskritimo pavidalo regėjimo lauką, o šuns jis “ištemptas” į šalis. Be to, mūsų akių ašys paralelinės, o šuns akys įsikūrusios taip, kad jų optinės ašys skiriasi maždaug 20-čia laipsnių. Dėl šio dalyko šuns regėjimo laukas siekia 240-250 laipsnių – maždaug 60-70 proc. daugiau negu žmogaus. Tai, suprantama, vidutiniai duomenys. Daug kas priklauso ir nuo veislės – svarbi kaukolės sandara, akių išsidėstymas ir netgi nosies forma. Šunų, turinčių plačius snukelius ir trumpas nosis (mopsų, pekinesų, anglų buldogų) akių optinės ašys skiriasi palyginti nedaug. Todėl jų šoninis regėjimas labiau ribotas. Siaurasnukės medžioklinės veislės turi itin platų regėjimo lauką. Tai suprantama: medžioklei šios savybės tiesiog būtinos.

- Šuniui svarbiau ne regėjimas, o uoslė, tiesa?
- Nebūtinai uoslė. Tai priklauso nuo veislės. Jeigu šuns ausys stačios (pvz., aviganio), jai svarbiausia – klausa. O jeigu nulėpusios, kaip spanielio, svarbiausia – uoslė.

O regėjimas, aišku, nueina į antrąjį ar į trečiąjį planą. Štai kodėl šunys neatpažįsta savęs veidrodyje. Mums su jumis regėjimas suteikia apie 90 proc. informacijos, o šuniui ir katei pasaulio vaizdas susideda daugiausia iš uoslės ir klausos. Tad vizualinis objektas, kuris nekvepia ir neskleidžia garsų, jiems – gryna abstrakcija.

- Kodėl gyvūnai nežiūri televizoriaus?
- Tai labai įdomus klausimas. Dažnis, kuriuo žmogaus akis priima kadrų kaitaliojimąsi – 50-60 hercų. O šunų šis dažnis didesnis – 80 hercų. Tad vietoj filmo jis mato tik besikeičiančius paveiksliukus. Tačiau naujosios kartos televizoriai turi 100 hercų dažnį, tad greitai šunims bus į ką pažiūrėti. Beje, jau nufilmuota keletas filmų specialiai gyvūnams.